Prieš metus buvau incidento tarp tėčio ir penkiolikmečio sūnaus liudininkė: tėtis balsu rėkė ant vaiko, kaltindamas jį neatsakingumu, nesupratingumu, beširdiškumu, tinginyste…„Aš daug dirbu, kad tu turėtum viską, lakstau kaip prakeiktas, kad tau tik būtų gera, dirbu dieną ir naktį, kad turėtum gražiausius rūbus, geriausią kompiuterį, kad galėtum važiuoti poilsiauti, kad galėtum skaniai valgyti, o tu pats nežinai, ko nori, tu nevertini šito, tu negerbi manęs!” – šaukė jis. Sūnus garsiai verkė ir, sėdėdamas ant grindų, apsikabinęs galvą rankomis, rėkė tėčiui atgal: „Tėti, išgirsk mane, esu tau labai dėkingas už viską ką turiu, už tai, ką darai dėl manęs, bet išgirsk mane… išgirsk mane… prašau… LABAI TAVE MYLIU IR MAN REIKIA NE PINIGŲ IR DAIKTŲ, MAN LABAI REIKIA TĖČIO… TĖTI, MAN REIKIA TAVĘS…“

Perskaitę šį aukščiau aprašytą atvejį, vieni sakys, kad tėtis yra teisus, juk jis labai stengiasi dėl savo vaiko, o vaikas yra nedėkingas; kiti prieštaraus – vaikas yra teisus, nes jam reikia tėčio meilės, supratimo, dalyvavimo, o ne pinigų ar daiktų. O kaip yra iš tikrųjų? Kokia yra tėčio pareiga? Ko iš tėčio reikia vaikams? Klausimų kyla daugiau negu atsakymų, todėl pasiryžau parašyti šį straipsnį, skirtą – pirmiausia – tėčiams. Jame bandysiu paaiškinti vyro, kaip tėvo, vaidmenį šeimoje ir jo svarbą auklėjant vaikus.

Brandžios tėvystės prioritetai

Tėvystės fenomenu ir jo aspektais nuolat domisi viso pasaulio mokslininkai. Nagrinėjant tėvystės problemas atlikta begalė sudėtingų, naudingų ir svarbių tyrimų. Jų išvadų pagrindu nustatyta, kad svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą. Tai rodo, kad (kalbant apie funkcijas, užduotis ir tikslus) tėvystė išgyvena tam tikrą krizę.

Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus.

Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys.

Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas. Tik toks tėvystės aspektų eiliškumas, koks yra aprašytas aukščiau, gali užtikrinti šeimos harmoningą vystymąsi.

Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti be galo sunkią užduotį, kurios pagrindiniai tikslai yra:

  • tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais;
  • domėjimasis savo vaikais, jų laisvalaikio organizavimas, kalbėjimas su jais,
  • rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas,
  • supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumuose,
  • vaiko apdovanojimas šiluma, meile ir empatija,
  • mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra,
  • buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, tam tikras griežtumas, kurie taip pat neužbraukia draugiškumo vaikui,
  • pedagoginių žinių tobulinimas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijamasis tomis pareigomis su žmona.

Kitaip, kaip rodo viso pasaulio tėvystės patirtis, kenčia vaiko psichinė ir moralinė pusiausvyra, vaiko elgesys, jo pasaulėžiūra.

Vertingiausia dovana – laikas su tėčiu

Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime ir savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigiams… Tačiau nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėvais. Kai tėtis prastą emocinį kontaktą su vaikais kompensuoja pinigais ir dovanomis, vaikas gali tapti gobšus, tingus, neturintis tikslų. Svarbu, kad tėčiai suprastų – labiausiai, visa savo širdele, daugiau negu dovanų vaikai nori tėčio šilumos, bendravimo, kartu praleisto laiko ir žaidimų.

Ypač sūnūs ilgisi tėčio kontakto, žvilgsnio, šypsenos, gero žodžio, palaikymo, apkabinimo. Jeigu sūnus žino, kad yra tėčio mylimas, tada jam nebaisūs tėčio griežtesni priminimai ar kartais griežtesnis tėčio balso tonas. Geras, pilnavertis bendravimas su tėčiu berniukams yra svarbus kaip jų vyriškumo patvirtinimas ir pavyzdys. Nesant tokio bendravimo berniukai bandys tėčio dėmesį pritraukti blogu elgesiu, pykčiu, agresija. Kai tėtis nekalba su sūnumi nuoširdžiai, atvirai, nepasitiki juo, o tik kontroliuoja jo elgesį ar pasiekimus mokykloje, tai frustruoja vaiką.

Vaikas tokį bendravimą su tėčių priima kaip egzaminą, dresūrą ar manipuliaciją. Dažnai būna, kad tėtis savo reikalavimuose ar patarimuose būna visiškai teisus, tačiau be jausminio ryšio su vaiku, ir jo pamokymus vaikas priimami neigiamai. Tarp sūnaus ir tėčio būtinai turi atsirasti pasitikėjimas. Jeigu vaikas jaus ir žinos, kad tėtis nuoširdžiai nori jam padėti, juo galima pasitikėti, tada jis su džiaugsmu, nuoširdžiai patikės tėčiui visas savo paslaptis ir iš visų jėgų stengsis tapti geresnis, šiltesnis, vyriškesnis – kitaip tariant stengsis būti panašiu į savo tėtį.

Kartais supykęs tėtis savo susierzinimą vaiku gali išreikšti pasijuokdamas iš vaiko. Vaikas tuo metu jaučiasi pažemintas. Pajuoka – per stipri priemonė mažiems vaikams. Taigi stenkitės būti kantrūs ir tolerantiški savo vaikams, jų nekritikuoti, jei kas ir nesiseka, o geriau dažniau pagirkite už pastangas ir pasiekimus. Kai tėtis elgiasi netinkamai – yra per daug griežtas, per daug reiklus, amoralus, smurtaujantis – piktnaudžiauja tėvystės valdžia, vaiko psichikoje ir elgesyje gali išsivystyti menkavertiškumas, nepasitikėjimas savimi ir pasauliu, tironija, despotizmas.

Ypatingas tėvo ir dukros ryšys

Berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitėms taip pat reikalingi draugiški santykiai su tėčiu, nes jų gyvenime tėvas atlieka labai svarbų vaidmenį. Mergaitė nemėgdžioja tėvo, tačiau jo padrąsinimai, paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Juk tėvas gali pagirti savo dukters gražią suknelę ar šukuoseną, arba tai, ką ji padarė pati savo rankomis.

Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga. Kai mergaitė taps vyresnė, tėvas turi parodyti, kad jis vertina savo dukros nuomonę, o kai kada net aptarti su dukra savo reikalus. Šiuos tėvo komplimentus mergaitė įsidėmi ilgam. Kai mergaitė užauga ir jos draugų būrį papildo berniukai, labai svarbu, kad tėvas juos teigiamai priimtų, net jei jam ir atrodytų, kad berniukai nelabai tinka jo dukrai.

Mokydamasi vertinti tėvo vyriškąsias savybes, mergaitė ruošiasi išeiti į pasaulį, kurio pusę sudaro vyrai. Vyrų tipas, kurį ji pasirinks į draugus ar partnerius tapdama mergina, o ypač tą, kurį pamils, jos gyvenimas ištekėjus, daugeliu atvejų bus nulemti tų santykių, kuriuos ji patyrė ir išgyveno vaikystėje su tėvu. Merginos paprastai savo išrinktuosiuose ieško tų bruožų, kuriuos jos vertino savo tėčiuose.

Kai kada tėtis yra nepakeičiamas

Klaidingas yra įsitikinimas, kad su savo problemomis ir gyvenimo sunkumais vaikas turi susidoroti pats arba palaikymui užtenka tik mamos. Tėčio buvimas šalia vaiko, kai jis kenčia, gal ir yra mažiau šiltas negu mamos, tačiau yra nemažiau svarbus. Būtent tėtis gali padėti jam pasipriešinti sunkumams ir įveikti visas kliūtis. Kiekvienam vaikui, sunkioje akimirkoje svarbi yra būtent tėčio rodoma užuojauta, šiluma, empatija ir palaikymas. Vaikui tėčio palaikymas yra ypač svarbus labai sunkiuose momentuose: užklupus ligai, depresijai, kai nesiseka mokykloje, kai įsimyli, kai yra bejėgis, netekties situacijoje… Tokiose akimirkose mamos ir tėčio užuojauta bei palaikymas skiriasi. Mama į palaikymą įdeda daug nuoširdumo ir meilės, kurių pagrindas yra jausmai ir emocijos. Jos užuojauta turi savyje daug gailesčio, nes ji nori apsaugoti savo atžalą ne tik nuo kančios, bet ir nuo visų sunkumų. Taip atsitinka dėl to, kad motiną ir vaiką jungia labai stiprus jausminis ryšys. Būtent dėl šitos priežasties mamos buvimas šalia turi būti papildytas tėčio buvimu. Tėtis yra mažiau emocingas, o tai lemia, kad jis padės vaikui koncentruotis ne ties problema, o kaip ją įveikti.

Tėtis labiau negu mama moka motyvuoti vaiką mokymuisi. Tik tėtis (tai būdinga vyrams) konkrečiai apibrėžia savo reikalavimus, mokina vaiką ieškoti kelių juos vykdyti ir susidoroti su problemomis. Tėtis sėkmingiau nei mama moka nustatyti tikslą ir siekti jo. Tik svarbu, kad tėtis būtų nuoširdus ir darytu tai be agresijos, žeminimų, pravardžiavimų, ramiai ir kantriai paaiškinant vaikui visus jo resursus. Tokiame kontakte vaikas mokosi kompetencijos, pasitiki savimi ir savo intelektualinėmis galimybėmis.

Tėčio įtaka vyriškumo formavimuisi

Jau minėjome, kad tėvas yra ypač svarbus berniuko vystymuisi. Psichologijoje yra tokia sąvoka – identifikacija, kuri apibrėžia iš kurio tėvo (motinos ar tėvo) vaikas nori imti pavyzdį, kurį jis yra labiau linkęs pamėgdžioti, kuris iš tėvų jam yra didesnis autoritetas. Įrodyta, kad labiau išreikštos identifikacijos laikotarpis su tos pačios lyties tėvu yra 5-7 m. berniukams ir 3-8 m. mergaitėms. Šių laikų problema ta, kad berniukus augina ir ugdo moterys, pradedant namais ir baigiant ugdymo įstaigomis. O tam, kad taptų tikru vyru, sūnus turi turėti pavyzdį, iš kurio mokytųsi vyriško elgesio. Visa tai berniukui gali duoti dėmesingas ir mylintis tėvas. Berniukas, kuris nejaučia tėvo palaikymo dėl to, kad jo nemato namuose, arba tėvo išvis nėra šeimoje, mokosi iš motinos elgesio modelio. Ateityje toks berniukas gali ne tik tapti „mamytės sūneliu“, bet ir suaugęs gali nesugebėti kurti pilnaverčių santykių bei šeimos.

Jeigu turite ikimokyklinio amžiaus sūnų, pasistenkite būti jam labai dėmesingas, nes būtent šiuo laikotarpiu formuojasi lytinė identifikacija – sudėtingas procesas, kurio metu berniukas „nuskaito“ ir įsisąmonina tėvo elgesį. Dažniau kalbėkitės su savo sūnumi apie kažką savo, eikite dviese pasivaikščioti, žaisti futbolą, pasiimkite sūnų į žvejybą. Tėvas ir sūnus gali turėti net savo paslapčių.

Nuo devynerių metų tėvo vaidmuo dar labiau tampa svarbus. Tėvas turi išmokyti sūnų, kaip elgtis su bendraamžiais, „pastovėti už save“ ir apginti savo nuomonę. Ir būtent tėvas turėtų papasakoti savo sūnui apie fiziologinius pakitimus, kurie jo laukia. Kartais vaiko ir tėvo santykiai šiuo laikotarpiu pablogėja, nes paauglys stengiasi įrodyti visam pasauliui savo poziciją. Tėvas turėtų tapti jam draugu, kuriuo pasitikima ir kurio patarimų klausomasi. Tokiu būdu Jūs palengvinsite gyvenimą ir sau, ir savo vaikui. Niekuomet neleiskite sau žeminti vaiko. Kitaip jis taps piktu ir įgis daugybę kompleksų.

Tėčio nebrandumas ir neatsakingumas

Visuomenėje įsivyravęs stereotipas, kad tėvas šeimoje simbolizuoja jėgą ir saugumą, o kuomet tėvo nėra, vaikas netenka apsaugos. Mama – tai gerumas, švelnumas, šiluma, tėvas yra fizinė apsauga, racionalaus mąstymo modelis. „Tėvo nebuvimas” nereiškia, kad šeima yra nepilna ir mama viena auklėja vaiką – tėvas šeimoje gali būti fiziškai, tačiau psichologiškai jis nėra priimamas šeimos narių kaip reikšmingas asmuo. Gaunasi dvilypė situacija, kai šeimoje tėvas lyg ir yra, lyg ir nėra. Ir vaikas neturi į ką kreiptis, kai jam baisu, kai reikia jį apginti. Dar vienas dvilypumo pavyzdys, kuomet tėvas, auklėdamas savo vaiką, bando jam įdiegti vienus dalykus, o pats elgiasi priešingai. Arba kuomet tėvas namie elgiasi negarbingai, o darbe yra vertinamas kolektyvo ir vadovybės. Tai labai žeidžia vaiko asmenybę, jį skaudina bei iškreipia besiformuojančias vertybes.

Geras tėvas gali viską, ką gali ir vaiko motina, išskyrus maitinimą krūtine. Vaikas įgauna vertingiausią patirtį, kuomet gali nurimti tiek ant motinos, tiek ant tėvo rankų, jausdamas abiejų tėvų šilumą ir meilę. Idealiu atveju tėvai yra pora, kur mama įkūnija vaikystę – jaukų ir šiltą pasaulį, kur viskas atspėjama ir pildosi visi norai, kur mažai reikalaujama ir visuomet padedama, o tėvas yra kito – suaugusiųjų pasaulio atstovas, kur kiekvienas žmogus atsako už save, kur yra nežinomybė, rizika ir sėkmė, kur yra meilė, nors ji ir skiriasi nuo motiniškos meilės kūdikiui. Tyrimais yra nustatyta, kad vaikai, augdami tokioje šeimoje, nepasižymi impulsyviais piktumo išpuoliais, jie yra labiau intelektualūs ir gabūs, jie geba labiau save valdyti ir lengviau adaptuojasi visuomenėje, kitaip sakant, tokio vaiko visi psichologinės sveikatos rodikliai yra aukštesni.

Patarimai visiems tėčiams

Baigdama straipsnį savo ir visų vaikų vardų noriu jums pasakyti. Mielieji, brangūs, neturintys laiko, sunkiai dirbantys tėčiai, žinokite vieną svarbiausią dalyką – jūsų vaikai labai, labai nuoširdžiai jus myli, ilgisi jūsų ir visada laukia. Būkite jiems nuoširdūs, mylintys, supratingi, empatiški ir patikimi.

Keletas patarimų, ką daryti, kad būtumėt gerais tėčiais:

  • suvokite savo, kaip tėvo, atsakomybę;
  • tegu jūsų vaikai ir jų gyvenimas visada būna jums svarbiausias;
  • visada savo vaikams būkite pasiekiami;
  • su savo vaikais būkite per visą jų vaikystės ir paauglystės laikotarpį;
  • visada išlaikykite proporciją tarp disciplinos ir žaidimų;
  • gerbkite ir vertinkite savo vaikų motiną;
  • rūpinkitės savo šeimos materialine gerove;
  • būkite savo vaikams brandaus vyro pavyzdžiu.

Parengė VšĮ Karoliniškių poliklinikos medicinos psichologė Daiva Talijūnienė