Lėtiniai virusiniai hepatitai dešimtmečiais nesukelia jokių klinikinių simptomų, todėl žmogus retai kada ateina pas gydytoją turėdamas nusiskundimų.  Šios infekcijos dažniausiai nustatomos visiškai atsitiktinai, tad daugelis sergančiųjų net nežino, kad yra užsikrėtę. Todėl lėtiniai virusiniai hepatitai dažnai diagnozuojami per vėlai, kai liga jau būna gerokai pažengusi, išsivysčius kepenų cirozei ar pirminiam kepenų vėžiui. Nuo užsikrėtimo virusu iki susirgimo kepenų ciroze praeina kelios dešimtys metų, tad šios infekcijos pramintos „tyliaisiais“ XXI amžiaus žudikais. Apie labiausiai paplitusius lėtinius virusinius hepatitus (B ir C) pasakoja VšĮ Karoliniškių poliklinikos gydytoja gastroenterologė Diana Vižinytė.

Oficiali sergamumo statistika neatspindi realybės

Apsilankius pas gydytoją gastroenterologą, gana neretai nustatoma, kad žmogus yra užsikrėtęs virusiniu hepatitu. Labiausiai Lietuvoje paplitę virusiniai hepatitai B (VHB) ar C (VHC), kuriais dauguma žmonių užsikrėtė iki 1993 metų, kai jiems buvo perpiltas kraujas ar kraujo plazma, buvę kraujo ar plazmos donorai, turėję operacijų žmonės. Tuo metu nebuvo galimybės patikrinti kraujo dėl šių infekcijų. Pagal amžiaus grupę didžiausią riziką sirgti lėtiniais virusiniais hepatitais turi 50-70 metų amžiaus žmonės.

Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t. y., turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 mln. žmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai (2-7%), t. y., 80 tūkst. žmonių yra lėtinio hepatito B infekcijos nešiotojai. Pasaulyje daugiau kaip 185 mln. žmonių serga lėtiniu virusiniu hepatitu C. Lietuvoje tikslaus skaičiaus nėra žinoma; manoma, kad yra užsikrėtę apie 2,4% gyventojų (50-60 tūkst.), bet tik apie 10-15 tūkst. yra išaiškinti.

Virusiniai hepatitai – tai virusų sukeliami kepenų uždegiminiai pokyčiai, kurie gali progresuoti į kepenų cirozę ar vėžį.

  • Lėtinis virusinis hepatitas B (LVHB) – tai ilgiau kaip 6 mėnesius užsitęsęs ūminis virusinis hepatitas B, kai kraujyje nustatomi virusiniai žymenys (HBsAg ir (ar) HBV DNR) bei padidėję kepenų fermentai (ALT, AST).
  • Lėtinis virusinis hepatitas C (LVHC) – tai daugiau kaip 6 mėnesius užsitęsęs ūminis virusinis hepatitas C, kai kraujyje nustatomi virusiniai žymenys (anti-HCV ir (ar) HCV RNR) bei padidėję kepenų fermentai (ALT, AST).

Virusinių hepatitų (B, C) plitimo būdai

  • Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; darant tatuiruotes, veriant auskarus nesteriliais instrumentais; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais; vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštais, adatomis ir kt. priemonėmis;
  • Per lytinius santykius: vaginalinius, oralinius, analinius;
  • Perinataliniu būdu: užsikrėtusi motina gali perduoti virusą vaisiui nėštumo ir gimdymo metu;
  • Virusiniu hepatitu B ar C negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis!

Imlumas virusiniam hepatitui B ir C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Nuo hepatito B efektyvi apsauga yra vakcinacija, kuri nuo 1998 m. Lietuvoje vykdoma visiems naujagimiams. Deja, skiepų nuo hepatito C viruso nėra.

Užsikrėtus bet kuria iš šių infekcijų, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, žymiai rečiau aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate (uždegiminės kilmės skystyje, susitelkusiame kūno ertmėse arba audiniuose), seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt.

Kam reikėtų pasitikrinti dėl virusinių hepatitų (B, C)?

  • Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentai (ALT, AST);
  • Jei buvo perpiltas kraujas ar kraujo produktai iki 1993 m.;
  • Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės procedūros;
  • Hemodializuojamiems pacientams;
  • Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis;
  • Organų, audinių, kraujo donorams;
  • Asmenims po organų transplantacijos;
  • Medicinos įstaigų darbuotojams, turintiems sąlytį su krauju;
  • Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo virusiniu hepatitu B ar C;
  • Jei šeimos nariui diagnozuotas virusinis hepatitas B ar C;
  • Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus;
  • Buvusiems įkalinimo įstaigose;
  • Turėjusiems daug lytinių partnerių;
  • Infekuotiems ŽIV.

Lėtinių virusinių hepatitų (B, C) simptomai

  • Dažniausiai infekcija būna besimptomė, kai žmogus nejaučia jokių negalavimo požymių.
  • Gali būti nespecifiniai simptomai (didelis bendras silpnumas, diskomfortas po dešiniuoju šonkauliu lanku, apetito stoka, pykinimas).
  • Progresavus ligai – kepenų cirozės komplikacijos (kraujavimas į virškinimo traktą, skysčių kaupimasis pilvaplėvėje, encefalopatija, kepenų vėžys).
  • Retai pažeidžiami kiti organai (sąnariai, inkstai, kraujagyslės, širdis, kasa), tuomet susergama artralgija, glomerulonefritu, mazginiu poliarterijitu, vaskulitu, krioglobulinemija, perikarditu, pankreatitu.

Virusinių hepatitų (B, C) diagnostika

Virusiniai hepatitai yra klastingos ligos ne tik besimptome eiga, bet ir tuo, kad negydomi niekur nedingsta, o kepenų pažeidimas progresuoja iki kepenų cirozės ar vėžio. Kepenys – tai vienas svarbiausių žmogaus gyvybinių organų, dalyvaujantis virškinimo, kraujotakos ir medžiagų apykaitos produktų šalinimo procesuose, kovojantis su infekcijomis, kaupiantis energiją ir kt., tad jų pažeidimai organizmui sukelia rimtų bėdų.

  • Visi pacientai, kuriems nustatomi dėl neaiškios priežasties padidėję kepenų fermentai (ALT/AST), turėtų būti tiriami dėl virusinių hepatitų.
  • Virusinių hepatitų diagnozė patvirtinama atlikus kraujo tyrimus: HBsAg ir/ar HBV DNR dėl VHB, o anti-HCV ir/ar HCV RNR dėl VHC.
  • Pirmiausia atliekami HBsAg ir anti-HCV, juos kiekvienas pacientas gali išsitirti ambulatoriškai. Šie tyrimai yra mokami ir nors nėra brangūs (pvz., ištyrimas dėl abiejų B ir C virusų nesiekia nė 15 eurų), kartais ankstyvą ligos diagnostiką apsunkina paciento negalėjimas ar nenoras susimokėti už šiuos tyrimus.
  • Nustačius teigiamus virusinių hepatitų žymenis, diagnozė toliau tikslinama ypač jautriais ir specifiniais HBV DNR ir/ar HCV RNR tyrimais, kurie atliekami specializuotuose centruose ar privačiose klinikose ir yra žymiai brangesni.
  • Be kraujo tyrimų, būtina atlikti ir vidaus organų ultragarsinį tyrimą (ypač svarbūs kepenų ir blužnies dydis bei struktūriniai pakitimai; progresavusios ligos požymis – skystis pilve).

Lėtinių virusinių hepatitų (B, C) gydymas

Virusiniai hepatitai gydomi antivirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas specializuotuose centruose. Prieš gydymą nustatoma ne tik viremija (HCV RNR ir/ar HBV DNR), bet ir atliekama kepenų biopsija, nustatomas viruso genotipas bei kepenų fibrozės laipsnis (būna 1, 2, 3 ir 4 laipsnio). Tai lemia gydymo pasirinkimą antivirusiniais vaistais.

  • VHB gydymas. JAV ir Europoje yra registruoti 7 vaistai: standartinis alfa interferonas (sIFN), pegiliuotas alfa interferonas (PEG IFN), lamivudinas (LAM), adefoviras, entekaviras, telbivudinas, tenofoviras. Vaistai parenkami pagal kepenų pažeidimo aktyvumą. Gydymas sudėtingas, ir apie 40-50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.
  • VHC gydymas. Daugybę metų „aukso standartu“ hepatito C gydymui buvo laikomas pegiliuoto interferono ir ribavirino derinys. Tačiau šio gydymo veiksmingumas buvo tik 40 proc., vaistai sukeldavo labai daug nepageidaujamų reiškinių, gydymo trukmė buvo ilga (6-12 mėn.), dėl to pacientai neretai nutraukdavo gydymą. Nuo 2015 m. taikomas naujos kartos antivirusinių vaistų derinys (ombitasviras, paritapreviras, ritonaviras ir dasabuviras), pasižymintis žymiai trumpesne gydymo trukme (3-6 mėn.), nedideliu vaistų sukeltu nepageidaujamu poveikiu, o svarbiausia, leidžiantis pasiekti beveik iki 100 proc. pasveikimą. Šių antivirusinių vaistų pasirinkimas ir efektyvumas labai priklauso nuo hepatito C virusinio genotipo, fibrozės laipsnio. Tikimasi, kad netrukus antivirusinis gydymas pasipildys dar naujesniais vaistais ir taps prieinamas daugumai sergančių žmonių, neatsižvelgiant į genotipą ir fibrozės laipsnį.

Virusiniam hepatitui progresavus iki kepenų cirozės, neretai vienintelis būdas išgelbėti žmogaus gyvybę tampa kepenų transplantacija. Išsivysčius kepenų vėžiui, reikalingas specializuotas onkologinis gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu?

  • Naudoti apsaugos priemones (gumines pirštines, kaukes, akinius), jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.;
  • Naudoti vienkartinius gerai dezinfekuojamus medicininius instrumentus;
  • Nesinaudoti kitų žmonių asmens higienos daiktais: skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.;
  • Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis priemonėmis;
  • Praktikuoti saugius lytinius santykius;
  • Informuoti gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę virusiniu hepatitu;
  • Skiepytis nuo VHB;
  • Kraujo, audinių, organų donorus tikrinti dėl virusinių hepatitų.

Rekomendacijos pacientams, sergantiems virusiniu hepatitu

  • Venkite alkoholio ir narkotikų (tai skatina viruso dauginimąsi ir sunkina kepenų pažeidimą);
  • Atsargiai vartokite įvairius vaistus (ypač nuo sąnarių ligų, raminamuosius, antibiotikus, NVNU ir kt.), kurie gali dar labiau pažeisti kepenis;
  • Tinkamai aptvarstykite savo žaizdas, kad neužkrėstų savo krauju kitų.
  • Nesidalinkite savo asmens higienos daiktais (dantų šepetukais, manikiūro, pedikiūro ar skutimosi įrankiais);
  • Prisiminkite, kad Jūs negalite būti kraujo, organų, spermos donorais.