Vaikų emocijos pradeda formuotis vos jam gimus. Ankstyvaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikių emocinės išraiškos būna skirtingos – kūdikių niekas nevaržo, savo jausmus jie reiškia natūraliai. Tačiau augantis vaikas turi išmokti atrasti konstruktyvių būdų juos reikšti ir valdyti socialiniame kontekste. Ir tai labai daug priklauso nuo tėvų, kaip teisingai jie išmokys vaikus atpažinti reiškiamas emocijas ir jas kontroliuoti.

Viena dažniausiai pasireiškiančių emocijų – pyktis. Pyktis yra normali emocija, tik svarbu, kad ji būtų išreiškiama socialiai priimtinais būdais. Užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir žalingesnis vaiko sveikatai, todėl vaikams reikia leisti pykti, tik mokant tą pykti išlieti tinkamais būdais.

Rekomendacijos tėvams, kaip padėti vaikams valdyti pyktį

  1. Jausmų reiškimas žodžiais. Mokinkite vaiką, kad pyktį reikštų žodžiais, o ne veiksmais. Plėskite vaiko jausmų žodyną, patys įvardinkite garsiai vaiko išgyvenamą jausmą ir jo priežastį, jei vaikas neranda žodžių, išreiškiančio jo jausmus: „Man atrodo, tu pyksti… Tu supykai, nes…“, „Tau nepatinka, kai…“, „Tu dabar įsiutęs dėl…“. Vaikas kartais nesupranta, kodėl pyksta, nesugeba išreikšti savo poreikių, todėl labai svarbu jam padėti suprasti, iš ko tas pyktis kilo. Nepamirškite kalbėti ir apie savo jausmus: „Aš pykstu, kad nesilaikei mūsų susitarimo“.
  2. Suaugusiojo pavyzdys. Vaikai mokosi reikšti savo jausmus sekdami tėvų pavyzdžiu. Supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, nešaukite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu taip pat rėks kopijuodami Jūsų elgesį. Vaiko pykčio metu reikia išlikti ramiems ir išlaikytiems, kalbėti ramiu balsu, atsisėsti, siekti akių kontakto. Keletą kartų giliai įkvėpkite ir priminkite sau, kad nenutiko nieko baisaus. Jei vaikas pamatys, kad reaguojate ramiai, jis ir pats pamažu išmoks valdyti savo pyktį, nepasiduodamas stresinei situacijai. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki” emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguos audringai, vaikui išgyventi savo jausmą bus dar sunkiau. Niekada nenaudokite smurto ir nežeminkite vaiko!
  3. Empatiškas elgesys. Stenkitės suprasti ir išklausyti vaiką. Vaikas, jaučiantis, kad jį palaiko ir supranta, turi daugiau galimybių surasti savo pykčio priežastį ir greičiau nurimti. Jums nebūtina sutikti arba nesutikti. Parodykite vaikui, kad Jums tikrai rūpi jo jausmai: „Aš suprantu, kad dabar jautiesi nusiminęs, papasakok, kas atsitiko, aš įdėmiai klausausi“. Jei vaikas jaus palaikymą ir supratimą, labiau pasitikės tėvais, išsaugos artimą ryšį su jais.
  4. Nubrėžtos ribos. Užkirskite kelią, kad pyktis neperaugtų į fizinį smurtą – mušimą, spardymą, kandžiojimą. Tvirtai ir ramiai pasakykite vaikui, kaip nedera elgtis su aplinkiniais: „Tu labai piktas, tačiau mušti žmonių negalima…Matau, kad esi nusiminęs ir įsiutęs – gali trypti kojomis, rėkti, tačiau mušti negalima“.
  5. Neauklėkite pykčio priepuolio metu. Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas, situaciją tik paaštrinsite. Vaiko pykčio metu reikia jį raminti, o auklėti ja. nusiraminus. Tuomet, vengdami griežto tono, su vaikų pakalbėkite apie jausmus: „Tu buvai toks nusiminęs…“, „Tu norėjai, bet…“, „Matau, kad esi pasimetęs…“.
  6. Rūpinkitės savo saugumu. Vaikui reikia žmogaus, kuris jį myli net tada, kai jis pyksta. Jei vaikas pyksta ir siekia fiziškai jus užgauti, pasitraukite į saugesnę vietą: „Aš nenoriu, kad man skaudėtų, todėl einu už krėslo. Tačiau esu šalia ir girdžiu tave“. Paprastai vaikai nenori suteikti tėvams skausmo. Tačiau kartais negatyviu elgesiu jie siekia dėmesio, užuojautos ir supratimo. Kai jie mato, kad juos supranta ir priima jų jausmus, nustoja skriausti tėvus ir pradeda verkti. Jei jis nenustoja pulti, paimkite už riešų, pritūpkite ir pasakykite: „Aš nenoriu, kad tavo rankos mane skriaustų. Aš matau, koks tu piktas. Tu gali eiti daužyti pagalvę, bet draudžiu mane mušti“.
  7. Pagyrimai. Kai vaikas nurimsta, pagirkite, kad jis sugebėjo nusiraminti arba susivaldė nesudavęs kitam vaikui arba garsiai pasakė „Aš pykstu“, tuomet su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.

Niekada nepamirškime, kad emocinis raštingumas – civilizuoto žmogaus požymis. Jei norime vaikus išmokyti suvaldyti pyktį, turime pradėti nuo savęs.