Tėvystė yra nuostabus patyrimas, teikiantis daug džiaugsmo, nuostabos, palaimos, tačiau kartu lydimas nerimo, nusivylimo ar bejėgiškumo akimirkų, reikalaujantis kantrybės, susitvardymo, pasiaukojimo. Susidurdami su sunkumais auklėjant vaikus, tėvai ne visada žino, kaip geriausia reaguoti į vaikų užsispyrimą, prieštaravimą, neklusnumą. Netekę kantrybės, siekdami priversti vaikus elgtis norimu būdu, tėvai „baudžia“ vaikus juos apšaukdami ar panaudodami fizinį smurtą.

Ar geri tėvai muša savo vaikus?

Tėvai taiko fizines bausmes dėl skirtingų priežasčių:

  • Vaikai baudžiami, kai jie neklauso, nesilaiko suaugusiųjų reikalavimų, neišpildo jų lūkesčių.
  • Fizinių bausmių taikymas sukuria iliuziją, kad tai leidžia pasiekti norimą rezultatą – vaikas išsigąsta, bijo ir kuriam laikui gali liautis netinkamai elgtis ar padaryti, kas jam buvo liepta.
  • Dalis tėvų vis dar tiki, kad tai – efektyvus būdas auklėti vaikus, nes patys buvo taip auginti.
  • Kai kurie tėvai jaučiasi pavargę ir nusivylę, patirdami nesėkmes santykiuose su vaikais, kitiems sunku suvaldyti savo pyktį ir įniršį.
  • Didžioji dalis tėvų fiziškai baudžia vaikus tiesiog dėl to, kad nežino, neturi įgūdžių ir patirties, kaip galima drausminti vaikus kitais būdais.

Menama fizinės bausmės „nauda“ yra trumpalaikė ir nepalyginamai mažesnė už žalą, kurią smurtinis suaugusiojo elgesys padaro vaiko emocinei raidai, jo pasitikėjimui savimi ir aplinkiniais.

Fizinių bausmių padariniai vaiko emocinei ir socialinei raidai

  • Vaikas jaučiasi pažemintas, įskaudintas, nesaugus. Tėvai vaikui yra patys svarbiausi žmonės, iš kurių jis tikisi sulaukti meilės, palaikymo, šilumos. Kai tėvai naudoja fizinę jėgą prieš vaiką, tai pakerta jo saugumo jausmą – vaikas jaučiasi išduotas, bejėgis, pažeidžiamas, susvyruoja jo pasitikėjimas jam svarbiausiais suaugusiais.
  • Vaikas gauna „signalą“, kad tikslo pasiekti galima jėga. Mušamam vaikui siunčiama „žinutė“, kad fizinė jėga yra geras būdas pasiekti savo tikslų, parodyti savo viršenybę ir priversti kitą paklusti. Toks supratimas didina tikimybę, kad augdamas vaikas smurtaus prieš kitus vaikus, o užaugęs – prieš savo gyvenimo partnerį ar vaikus.
  • Vaikas įgunda slėptis, meluoti. Fiziškai baudžiamas vaikas visomis išgalėmis stengiasi išvengti skausmo. Tačiau toks siekis neugdo vaiko vidinės motyvacijos keisti savo elgesį, neformuoja supratimo, kodėl verta elgtis kitaip, neugdo vaiko atsakomybės jausmo. Vaikas intuityviai suvokia, kad bausmės išvengs, jei tėvai nepamatys, nesužinos apie jo blogą elgesį. Tai skatina vaiką išsisukinėti, meluoti, slėptis, jis tampa vis mažiau atviras ir nuoširdus. Vaiko elgesio motyvų pamatu tampa bausmės baimė, o ne atsakomybė už savo elgesio pasekmes prisiėmimas.
  • Vaikas siekia atkeršyti. Fizinės bausmės palieka nuoskaudas vaiko širdyje. Mažas vaikas neturi pakankamai fizinių jėgų ir psichologinės stiprybės pasipriešinti smurtaujančiam tėvui ar mamai, tad kenčia, pyksta vienumoje. Paauglystėje, kai vaikas tampa labiau subrendęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai, jis gali duoti atkirtį tėvams – pasipriešinti panaudodamas jėgą, bėgti iš namų, vartoti psichoaktyvias medžiagas, ignoruoti tėvų prašymus ar reikalavimus. Jei fizinės bausmės šeimoje buvo vienas iš pagrindinių vaiko „valdymo“ įrankių, pažeidžiamas santykis tarp vaiko ir tėvų.
  • Vaikui sunkiau kurti artimus santykius ateityje. Fizinį smurtą patyrę vaikai labiau linkę į depresiją, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, dažniau patiria emocinių sunkumų bendraudami su kitais – pasiduoda aplinkinių įtakai, yra baugštūs ir nuolankūs, mažiau linkę ginti savo nuomonę, jiems sunkiau pasitikėti kitais ir kurti artimus ryšius.

Fizinės bausmės palieka neigiamų pasekmių ir jas taikantiems tėvams

Nors iš pradžių tėvams gali atrodyti, kad bausmė buvo veiksminga ir „pamokė vaiką“, tačiau ilgainiui prireikia vis stipresnių fizinių bausmių – vaikas, jausdamas nuoskaudą ir pyktį, pradeda nebereaguoti į bausmes, priešintis. Tai provokuoja dar didesnį tėvų nepasitenkinimą ir įniršį, kuris skatina nepamatuotos ar brutalios fizinės jėgos panaudojimą, didina vaiko sužalojimo, traumų tikimybę. Visa tai įsisuka į „užburtą ratąׅ“, kuris žalojančiai veikia tarpusavio santykius, žlugdo pagarbą ir pasitikėjimą vieni kitais, griauna tėvų autoritetą.

Ilgainiui ir patys tėvai lieka nusivylę, jaučiasi praradę jėgą ir kontrolę, išgyvena kaltę, liūdesį, bejėgiškumą, nesijaučia esantys geri tėvai.

Jei jaučiatės pavargę nuo nesėkmingų bandymų sutarti su vaikais, nepavyksta taikiai spręsti problemas, dažnai atsiduriate situacijoje, kurioje sunku susivaldyti, kreipkitės į psichologus, kurie:

  • padės ieškoti geriausių sprendimų konkrečioje situacijoje,
  • prireikus nukreips į tėvystės įgūdžių ugdymo, tobulinimo grupes,
  • rekomenduos tikslinę literatūrą, padėsiančią rasti atsakymų į jums aktualius klausimus.

Svarbiausia tėvų santykiuose su vaikais yra: MEILĖ, PAGARBA, EMPATIJA, PASITIKĖJIMAS.